Šimtus metų lietuviai gyveno ir dirbo apsupti miškų grožio, tereikia prisiminti vaizdingą S. Daukanto Lietuvos miškų aprašymą „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (1822 m.): „Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo...”. Su mišku siejasi daugelis senųjų lietuvių tautos tradicijų. Kadaise tikėta, kad miręs žmogus neišnyksta, o virsta medžiu.

„Vigrima” įsitikinusi, kad žmogaus ir gamtos ryšiai nenutrūkę iki šiol, todėl nemažai žmonių šioje postindustrinėje visuomenėje, kurios gyvenimą nuolat keičia technologijos, vis labiau ir labiau pasiilgsta medžio šilumos ir natūralumo. Panaudodama modernias technologijas „Vigrima” savo klientams naujai atskleidžia medžio vertę, kokybę ir ilgaamžiškumą, nes, jos požiūriu, visa, kas nauja, tėra tik pamiršta sena. „Vigrimai” artima virsmo filosofija – niekas neišnyksta, keičiasi tik formos. Suteikdama medžiui naują formą, – „Vigrima” suteikia jam ir naują gyvenimą. Taip medis ne tik sugrįžta į klientų namus, užpildydamas juos šiluma ir jaukumu, – medis, išlaikęs ilgaamžiškumo testą, tampa iš naujo atrasta puikia statybine medžiaga pramoniniam naudojimui.